Aprašymas
Sėjamieji žirniai (pašariniai, žieminiai) – tai pašarinis ir maistinis javas, žieminis, žemesnis už vikius. Dėl silpnų stiebų ir ligų, pažeidžiančių pošaknį, subrandinęs ankštis, nuo jų svorio linkęs išgulti. Šiuo metu yra sukurta keletas veislių, kurios atsparesnės išgulimui, kai kurios veislės stipriau sukimba ūsais ir taip išsilaiko nesukritusios pasėlyje.
Naudojimas: auginama grūdams, bet galima ir žaliai trąšai žaliam pašarui, šienui (ypač auginant su avižomis). Auginami vieni ir mišiniuose su javais. Kaupia atmosferos azotą.
Auginimo ypatumai: Dirvožemiai žirniams tinka labai įvairūs, tik reikėtų, kad jie būtų nerūgštūs (pH – ne mažiau nei 6,0), o esant rūgštesniems, patartina juos kalkinti. Rūgščiame dirvožemyje gumbelinės bakterijos prasčiau kaupia azotą, todėl ir augalai skursta, ir nepasiekiamas tikslas padidinti dirvožemio N atsargas.
Prastai augs žirniai ir labai sunkiuose moliuose arba šaltiniuotose, kalvotose, su aukštu gruntiniu vandeniu dirvose. Žirniai yra vieni iš ankstyviausiai galimų pasėti augalų, jiems sudygti reikalinga drėgmė, tad svarbu dirvų pavasarį neperdžiovinti. Tinka pasėtą lauką suvoluoti. Sėklų apvėlimas efektyviomis gumbelinėmis bakterijomis duoda sėklų dygimo energijos, vėliau skatina augalų augimą. Beje, gumbelinėms bakterijoms labai svarbu, kad būtų pakankama dirvos drėgmė ir aeracija (t.y. kad dirvožemis būtų nesupuolęs).