Aprašymas
Pupos – yra vienmečiai ankštiniai augalai, tinkami žalinimui ir duodantys baltymingas sėklas gyvulių pašarui. Sukaupdamos ženklų azoto kiekį dirvoje pupos yra geras priešsėlis javams. Tačiau, dėl vėlyvo jų nuėmimo, yra pavojaus nesuspėti pasėti žieminių javų optimaliais terminais, nebent pupas sėtume anksti (nes pupoms nepavojingos -3–7°C šalnos). Pupų sėjos vėlinti nerekomenduojama, nes jos žydėjimo tarpsnyje labai jautrios karščiams.
Naudojimas: sėklos naudojamos gyvulių pašarui. Kaupia atmosferos azotą.
Auginimo ypatumai: pupos puikiai augas geros struktūros nepiktžolėtuose molio, priemolio ir priesmėlio dirvožemiuose. Netinka supuolusios dirvos, šaltiniuoti, per sausi, nederlingi, rūgštūs dirvožemiai, kalvoti laukai. Gruntinis vanduo negali būti aukščiau nei 1 m gylyje.
Sėklai sudygti svarbi dirvos drėgmė. Sėjos gylis – iki 6-8 cm, tad purenant dirvas prieš sėją, svarbu neišversti šlapių grumstų. Pupų nerekomenduojama atsėliuoti, auginti po rugių arba avižų, nes tuomet plinta ligos ir tie patys stiebiniai nematodai. Sėklų apvėlimas efektyviomis gumbelinėmis bakterijomis duoda sėklų dygimo energijos, vėliau skatina augalų augimą. Beje, gumbelinėms bakterijoms labai svarbu, kad būtų pakankama dirvos drėgmė ir aeracija (t.y. kad dirvožemis būtų nesupuolęs).
